Vertė: J.S. Azhar

Kas yra Islamas ir kas yra musulmonai?

Žvelgiant iš lingvistinių (kalbinių) arabų kalbos ištakų, žodis “Islamas” reiškia pasiekti taiką – taiką su Dievu, taiką su savimi ir taiką su Dievo kūriniais per nuolankumą Dievui ir įsipareigojimą Jo pamokymams ir vadovavimams.

Islamas nėra nauja religija, bet paskutinė svarbiausios tiesos, kurią Dievas atskleidė per Jo pranašus kiekvienam žmogui, kulminacija ir atlikimas. Penktadaliui viso pasaulio populiacijos Islamas yra ne tik asmeninė religija, bet ir pilnas gyvenimo būdas.

Musulmonais yra daugiau nei milijardas žmonių visame pasaulyje - įvairių rasių, tautybių ir kultūrų, nuo Indonezijos iki Afrikos, nuo Niu Jorko iki Arabų šalių.

Tik 18% Musulmonų gyvena Arabų šalyse; penktadalis gyvena Afrikoje prie Sacharos; ir didžiausia pasaulyje Musulmonų bendruomenė gyvena Indonezijoje. Azijoje Musulmonai sudaro žymias dalis, o Centrinės Azijos respublikose, Indijoje, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Rytų ir Vakarų Europoje ši religija sudaro mažumas.

Į ką tiki musulmonai?

Musulmonai tiki į Vienintelį, Neprilygstamą, Gailestingąjį Dievą – Vienintelį Visatos Kūrėją, Išlaikytoją ir Puoselėtoją; tiki į Angelus, kuriuos Jis sukūrė; tiki į Pranašus, per kuriuos Jis perdavė Savo apreiškimus žmonijai; tiki į Teismo Dieną ir į asmeninę atskaitomybę už savo veiksmus; tiki į visišką Dievo valdžią mūsų likimams, ar jie būtų geri, ar blogi; ir tiki į gyvenimą po mirties.

Musulmonai tiki, kad Dievas atsiuntė savo pasiuntinius ir pranašus visiems žmonėms pradedant nuo Adomo (Adam) ir įtraukiant Nojų (Nuh), Abraomą (Ibrahim), Lotą (Lut), Izmaielių (Isma’il), Izaoką (Ishaq), Jokūbą (Ya’qub), Juozapą (Yusuf), Aobą (Ayb), Mozę (Musa), Harūną (Harun), Dovydą (Dawud), Saliamoną (Sulayman), Eliją (Ilyas), Joną (Yunus), Joną Krikštytoją (Yahya) ir Jėzų (‘Isa); telaimina Dievas juos visus.

Paskutinė Dievo žinia žmonijai, amžinos žinios patvirtinimas ir viso, kas įvyko anksčau, susumavimas, buvo atskleista Paskutiniam Pranašui Muhamedui (telaimina jį Viešpats) per Archangelą Gabrielių.

Musulmonu tampama tikint ir skelbiant: “Liudiju, kad nėra kito Dievo, išskyrus Allahą ir kad Muhamedas yra paskutinis Jo pranašas”. Šiuo pareiškimu tikintysis praneša jo ar jos tikėjimą visais Dievo pasiuntiniais ir jų atneštais Šv.Raštais (pirmykštėje originalioje formoje).

Kodėl Islamas dažnai blogai suprantamas?

Islamas dažnai blogai suprantamas ir gali net atrodyti egzotiškas kai kuriose šiandieninio pasaulio dalyse. Galbūt taip yra todėl, kad religija nebedominuoja kasdieniniame gyvenime Vakarų visuomenėje; tuo tarpu Musulmonams Islamas yra gyvenimas. Musulmonai nedaro dirbtino padalijimo.

Kurį laiką Islamas buvo laikomas “Rytų” religija, bet dėl augančo Musulmonų skaičaus Vakaruose, Islamas palaipsniui suvokiamas kaip pasaulinis tikėjimas. Musulmonai nėra laikomi kaip svetimi su neįprastom praktikom, bet yra sutinkami kaip dalis gyvenimo mozaikos Vakaruose. Daugeliu atvejų į Islamą yra žiūrima ne tik kaip į priimtiną religiją, bet ir kaip į trokštamą gyvenimo būdą.

Ar Islamas, Krikščonybė ir Judaizmas turi skirtingas ištakas?

Ne. Pirminiai, nepakeisti apreiškimai, siųsti pranašams, visi jie atėjo iš Vienintelio Tikro Dievo. Ši bendra kilmė paaiškina jų panašumus daugumoje tikėjimų ir vertybių.

Abraomas Korane yra minimas kaip vienas iš didžiųjų Pranašų ir kuris buvo garbingai pavadintas “Dievo draugas”. Abraomui ir jo vyriausiajam sūnui Ismaeliui buvo Dievo įsakyta pastatyti garbinimo (pamaldų) vietą, Kaba, kuri šiandien yra Mekoj, Saudo Arabijoje.

Kaba yra paprasta akmens konstrukcija, pastatyta kaip Vienintelio Dievo garbinimo šventovė. Korane parašyta, kad Dievas įsakė Abraomui sukviesti visą žmoniją aplankyti šią vietą, ir kai šiandien keliaujantys maldininkai ten eina, jie sako: "O Allah aš tau tarnauju", taip atsiliepdami į Abraomo kvietimą. Kaba yra svarbiausia garbinimo vieta, į kurią atsisuka per maldą visi Musulmonai.

Kas yra Muhamedas?

Muhamedas gimė Mekoje 570m.po Kr., per istorinį laikotarpį, kurį europiečai vadina Viduramžiais. Muhamedo tėvas buvo ‘Abd Allah, bajoras iš Quraysh genties. Jis mirė prieš gimstant Muhamedui, o jo motina, Aminah, mirė po trumpo laikotarpio. Muhamedą išaugino jo dėdė, Abu Talib.

Kai Muhamedas išaugo, jis buvo žinomas kaip teisingas, dosnus ir nuoširdus, ir buvo vadinamas “al Amin”, kuris iš arabų kalbos išvertus reiškia “vertas pasitikėjimo” žmogus. Muhamedas buvo dažnai kviečamas į pasitarimus ar sprendžiant ginčus.

Muhamedas buvo nuolat linkęs į apmąstymus ir neapkentė jo visuomenės smukimo. Jo įproču tapo karts nuo karto medituoti Hiros (Hira’) urve netoli “Jabal al Nur” (Šviesos kalno) viršūnės, prie Mekos.

Kaip Muhamedas tapo Pranašu ir Dievo Pasiuntiniu?

Būdamas 40-ties metų, per savo meditaciją Muhamedas gavo jo pirmąjį Dievo apreiškimą per Archangelą Gabrielių. Šis apreiškimas, kuris tęsėsi 23 metus, dabar žinomas kaip Koranas.

Muhamedas pradėjo deklamuoti žodžius, kuriuos išgirdo iš Gabrielio, ir skelbti tiesą, kurią jam apreiškė Dievas. Mekos gyventojai buvo įmerkti savo keliais į neišmanymus ir priešinosi Muhamedui ir jo mažai pasekėjų grupelei visais įmanomais būdais. Šie “ankstyvieji” musulmonai patyrė nuožmų persekiojimą.

622m. po Kr. Dievas įsakė Musulmonų bendruomenei emigruoti. Šis įvykis, “hijrah” arba emigracija, kuomet Musulmonai paliko Meką ir išėjo į Mediną (apie 400km į Šiaurę), pažymi Musulmonų kalendoriaus pradžią.

Medina suteikė Muhamedui ir kitiems Musulmonams saugų ir kupiną maisto prieglobstį, kuriame augo Musulmonų bendruomenė. Po kelerių metų Pranašas ir jo pasekėjai grįžo į Meką, kur atleido savo priešams ir paskyrė (dedikavo) Kabą Vienintelio Dievo garbinimui. Prieš Pranašui numirštant (kai jam buvo 63 metai), didžioji Arabijos dalis buvo Musulmonai, o po Pranašo mirties Islamas išsiplėtė į Vakarus iki Ispanijos ir į Rytus iki Kinijos ir toliau.

Kaip Islamo plitimas įtakojo pasaulį?

Po Pranašo mirties Musulmonų bendruomenė staigiai išsiplėtė. Per kelis dešimtmečus Musulmonų valdomos teritorijos išsiplėtė per tris žemynus – Aziją, Afriką ir Europą. Per kitus kelis šimtmečus ši Imperija vis plėtėsi ir Islamas palaipsniui tapo daugumos gyventojų pasirenkamu tikėjimu. Tarp priežasčų, lėmusių tokį staigų ir ramų Islamo plitimą, buvo šios doktrinos paprastumas – Islamas kvieča tikėti tik į Vienintelį Dievą ir jo garbinimą. Islamas taip pat pakartotinai moko žmones naudoti savo intelektines ir stebėjimo galias.

Besivystanti Musulmonų civilizacija “sugėrė” palikimą senovės civilizacijų, pvz. Egipto, Persijos ir Graikijos, kurių mokymas buvo saugojamas bibliotekose bei mokytojų (scholars) namuose. Kai kurie Musulmonų mokslininkai atkreipė dėmesį į šiuos mokymo centrus ir siekė susipažinti su tom žiniom ir taip save lavinti. Todėl jie sutelkė bendras pastangas išversti filosofinius ir mokslinius darbus (jiems prieinamus) ne tik iš Graikų ir Sirų kalbų, bet taip pat iš Pahlavų (prieš Islaminės Persijos mokslininkų kalba) ir netgi iš Sanskrito (senovės Indų kalba).

Dauguma svarbių filosofinių ir mokslinių Aristotelio darbų; daug iš Plato ir Pitagoro mokyklų ir svarbiausi Graikų astronomijos darbai, matematikos ir medicinos darbai (pvz. Almagest of Ptolemy, Euklido Elementai ir Hipokrato bei Galeno darbai), visi jie buvo išversti į arabų kalbą. Be to, svarbūs astronomijos, matematikos ir medicinos darbai buvo išversti iš Pahlavų ir Sanskrito kalbos. Rezultate, arabų kalba tapo svarbiausia moksline kalba pasaulyje ir mokslo bei žinių lobynu daugeliui amžių.

Tokie mokslininkai pasiekimai buvo daug daugiau nei tik vertimai ir išsaugojimai senovės mokymų. Šie mokslininkai pastatė ir išplėtojo senovinį palikimą prieš perleidžiant jį Vakarams.

Musulmonai pasižymėjo mene, architektūroje, astronomijoje, geografijoje, istorijoje, kalboje, literatūroje, medicinoje, matematikoje ir fizikoje. Dauguma svarbių sistemų, tokių kaip algebra, arabiški skaičai ir pati nulio sąvoka (gyvybiškai svarbi matematikos tobulėjimui), buvo suformuluoti Musulmonų mokslininkų (mokslininkai ) ir pasidalinti su viduramžių Europa. Buvo sukurti ir išvystyti sudėtingi instrumentai (kaip pvz. astroliabija, kvadrantas, navigaciniai žemėlapiai bei schemos), kurie padarė vėlesnes Europos atradimų keliones įmanomomis.

Kas yra Koranas?

Koranas yra Visagalio Dievo žodis. Tai visas dokumentas su tiksliais žodžiais, Dievo apreikštais Pranašui Muhamedui per Angelą Gabrielių.

Muhamedas ir jo pasekėjai išmoko mintinai Koraną, padiktavo jį savo draugams, ir parašė jį per raštininką, kuris tikrino Koraną per visą Pranašo gyvenimą. Per amžius nė vienas Suros (dalis ar skyrius) žodis nebuvo pakeistas. Koranas kiekviena smulkmena yra unikalus ir nuostabus tekstas, kuris buvo apreikštas Muhamedui prieš 14 amžių.

Koranas yra svarbiausias kiekvieno Musulmono tikėjimo ir praktikos šaltinis. Jis apima visus dalykus, liečančus mus kaip žmones, įtraukiant išmintį, tikėjimą, garbinimą ir įstatymą; bet pagrindinė jo tema yra santykiai tarp Dievo ir Jo kūrinių. Koranas taip pat suteikia nurodymus teisingai visuomenei, deramam žmonių elgesiui ir teisingiems ekonomikos principams.

Išskyrus Koraną, ar yra kitų šventų šaltinių?

Taip, suna (kartais dar vadinama hadisais), t.y. Pranašo praktika ir pavyzdys, yra antras įkvėpimo ir nurodymų šaltinis Musulmonams. Tikėjimas Suna yra dalis Islamo tikėjimo.

Keletas Pranašo posakių (hadisų) pavyzdžių:

“Dievas neturi gailestingumo tam, kuris neturi gailestingumo kitiems.”

“Nė vienas iš jūsų nuoširdžiai netiki tol, kol nepradedi linkėti savo broliui to, ko linkėtum pats sau”.

“Tas, kuris valgo savo dalį, kol jo kaimynas neturi ką valgyti, nėra tikintysis”.

“Dievas neteisia jūsų pagal kūnus ir išvaizdą, bet Jis žiūri į jūsų širdis ir stebi jūsų veiksmus”.

“Musulmonas turėtų atlikti šešis gerumo poelgius kitam: jis turėtų pasveikinti, kai jį susitinka; priimti pakvietimą, kai gauna; sakyti “lai Dievas tave palaimina”, kai jis nusičaudi; aplankyti jį kai serga; eiti paskui jo karstą, kai miršta; ir  kuris nelinki savo broliui to paties, ko ir dėl savęs.

.“Eidamas keliu žmogus pasijuto ištroškęs. Pasiekęs šulinį, jis nusileido į jį, atsigėrė savo dalį ir išlipo. Tada jis pamatė šunį, kuris bandė išlaižyti purvą, kad numalšintų jo troškulį. Žmogus pamatė, kad šuo jautė tą patį troškulio jausmą, kaip ir jis prieš tai, taigi jis vėl nusileido į šulinį ir pripildė savo batą vandeniu ir davė šuniui atsigerti. Dievas atleido jam visas nuodėmes už šį poelgį. Pranašo buvo paklausta: “Dievo pasiuntiny, ar mes esame atlyginami už maloningumą gyvūnams?” Jis pasakė: “Atlyginama už maloningumo poelgį kiekvienam gyviui.”

“O žmonės, klausykit manęs nuoširdžiai, garbinkit Dievą, atlikinėkite savo penkias maldas kasdien (Salah), pasninkaukit per Ramadaną (mėnuo) ir duokit savo turtus (Zakah) kitiem, kam jų reikia. Atlikite Hadžą, jei galite tai sau leisti. Žinokite, kad kiekvienas Musulmonas yra brolis kito Musulmono. Jūs visi esate lygūs. Niekas neturi pranašumo virš kitų, išskyrus pagarbą (tėvams ar pan.) ir gerus poelgius.” (iš paskutinio Pranašo pamokslo).

Ar Islamas toleruoja kitus tikėjimus?

 Taip. Šv.Koranas nedviprasmiškai teigia:

“Religijoje prievartos nėra”. (Šv.Koranas 2:256)

Ne musulmonų teisių į garbinimą gynimas yra vidinė Islamo įstatymo dalis. Tai taip pat yra teigiama Šv.Korane:

“Dievas jums nedraudžia, kalbant apie tuos, kurie su jumis nekovoja dėl jūsų tikėjimo, kurie nevaro jūsų iš jūsų namų, elgtis su tais žmonėmis maloniai ir teisingai; nes Dievas myli tuos, kurie yra teisingi”. (Šv.Koranas 60:8)

Štai kodėl ne islamiškos bendruomenės ir religinės garbinimo vietos suklestėjo visame Islamo pasaulyje. Istorija pateikia daugybę musulmonų tolerancijos kitiems tikėjimams pavyzdžių. Pvz., prieš Ispanijos inkviziciją, žydai ir krikščonys amžiais gyveno ir klestėjo Andalūzijoje (Ispanija), valdomi musulmonų.

Islamo įstatymas taip pat leidžia ne musulmonams steigti savo teismus bei vykdyti šeimos bei asmeninius įstatymus, administruojamus jų pasirinktų religinių autoritetų.

Ką musulmonai galvoja apie Jėzų?

Musulmonai gerbia ir garbina Jėzų. Jie laiko jį vienu ir didingiausių Dievo pranašų ir pasiuntinių žmonijai. Musulmonas niekad jo nemini kaip “Jėzus”, bet visuomet priduria “tegul jį lydi taika”. Šv.Koranas patvirtina jo nekaltą pradėjimą ir specialus Šv.Korano skyrius yra pavadintas “Marija”. Šv.Korane taip yra aprašomas apsireiškimas:

“Žiūrėk (o Marija) !” Angelas pasakė, “Dievas tave išsirinko, tave apvalė, išsirinko tave iš visų pasaulio tautų moterų. O Marija, Dievas tau siunča geras žinias nuo Jo, kurio vardas tebūnie pateptas (Masih ar Messiah), Jėzus, Marijos sūnus, bus pagarbintas šiame pasaulyje ir po jo, jis bus vienas iš esančų Dievo pašonėje. Jis kalbės žmonėms iš savo lopšio ir būdamas subrendęs, bus vienas iš teisuolių.”

“Ji pasakė: ‘O mano Dieve! Kaip aš galiu turėti sūnų, jei dar joks vyras nebuvo manęs palietęs?” Jis pasakė: ‘Netgi taip; Dievas kuria tai ką nori. Kai Jis ką nors nutaria, Jis pasako daiktui “Būk!” ir jis būna.” (Šv.Koranas 3:42-7).

Jėzus stebuklingai gimė iš tos pačos jėgos, kuri leido Adomui ateiti į pasaulį be tėvo. “Jėzaus panašumas į Dievą yra toks pat, kaip ir Adomo panašumas į Dievą. Jis sukūrė jį iš dulkių, pasakė jam “Būk!” ir jis tapo.” (Šv.Koranas 3:59).

Per savo pranašišką misiją, Jėzus padarė daug stebuklų. Šv.Koranas mums perduoda tai, ką jis sakė:  (Šv.Koranas 3:49).“Aš atėjau pas jus su ženklu nuo jūsų Viešpaties: aš sukuriu iš molio paukščo figūrą ir įkvepiu jai gyvybę, jis tampa paukšču, tarsi Dievo paliepimu. Aš gydau akluosius, raupsuotuosius ir prikeliu iš mirties numirėlius Dievo paliepimu”.

Nei Muhamedas, nei Jėzus atėjo ne pakeisti pagrindinės tikėjimo į vieną Dievą doktrinos, kurią paskelbė ankstesni pranašai, tačau tik ją patvirtinti ir atnaujinti. Šv.Koranas cituoja Jėzų sakant, kad jis atėjo “Patvirtinti įstatymo, kuris buvo prieš mane. Ir padaryti teisėtu dalį to, kas buvo jums uždrausta; aš atėjau su ženklu nuo jūsų Viešpaties, taigi bijokite Dievo ir pakluskite man.” (Šv.Koranas 3:50).

 Pranašas Muhamedas sakė:

“Tie, kas tiki, kad nėra nieko vertesnio už Dievo garbinimą vienam, be draugų, kad Muhamedas yra Jo pranašas, kad Jėzus yra Dievo pranašas ir tarnas, Jo žodis, kuriuo jis įsakė Marijai ir dvasia, kuri iš jo kyla, kad Rojus ir Pragaras egzistuoja, pateks į Dangų”

(Hadisas iš Bukhari rinkinio).

Kodėl šeima musulmonams yra tokia svarbi?

Šeima yra Islamo visuomenės pagrindas. Saugumas ir taika, kurią garantuoja stabili šeima, yra labai vertinami ir laikomi gyvybiškai reikalingais dvasiniam jos narių augimui. Harmoninga socialinė tvarka yra kuriama stabilių vieningų šeimų; vaikai yra branginami ir retai kada palieka namus prieš sukurdami savo šeimas.

Tėvai Islamo tradicijoje yra labai gerbiami. Motinos yra ypatingai gerbiamos: Šv.Koranas moko, kad, todėl kad motinos kenča per nėštumą, gimdydamos ir augindamos vaikus, jos nusipelno ypatingo dėmesio ir gerumo.

Šv.Korane yra teigiama:

“Ir mes liepėme žmogui  būti geram savo tėvams. Kadangi jo motina su didžiuliu vargu dvejus metus jį nešiojo ir žindė. Parodykite dėkingumą Man ir savo tėvams; rodyti dėkingumą Man yra jūsų galutinis tikslas.” (Šv.Koranas 31:14).

Musulmonų santuoka yra ir šventas aktas, ir teisinis susitarimas, kuriame kiekvienas iš partnerių laisvai gali pareikšti savo sąlygas. Išsiskyrimas, nors tai ir yra neįprasta, yra leidžiamas tik kaip paskutinė išeitis. Santuokos papročai kiekvienoje šalyje yra skirtingi. 

Kaip Islamas gerina moters padėtį?

Pagal Šv.Koraną, vyrai ir moterys prieš Dievą yra lygūs; moterys nėra kaltinamos palietusios “uždraustą medį”, taip pat jų kančos nėštumo metu bei gimdant nėra laikomos kaip atpildas už šį poelgį.

Islamas moterį, vienišą ar ištekėjusią, mato kaip individą, turintį savo teises į nuosavybę ir uždarbį, bei jų naudojimą. Santuokinė dovana, kurią jaunikis dovanoja nuotakai, yra skirta jos asmeniniam naudojimui, ir jis gali pasilikti savo šeimos pavardę, nepriimdama jaunikio pavardės. Vyrų ir moterų vaidmenys yra vienas kitą papildantys ir bendradarbiaujantys. Abiejų lyčų teisės ir atsakomybė yra savo visuma bešališka ir subalansuota.

Tiek vyrai, tiek ir moterys turi rengtis paprastai ir kukliai; specifinės moterų aprangos tradicijos kai kuriose musulmonų šalyse yra daugiau vietinių papročų išraiška, nei religinių principų nuostata. Lygiai taip pat, elgesys su moterimis kai kuriose Islamo pasaulio šalyse labiau atspindi kultūrinius papročus, kurie gali ir nesutapti, o kartais ir būti priešingi tikriesiems Islamo mokymams.

Dievo pasiuntinys sakė:

“Tobuliausias tarp tikinčųjų yra tas, kuris yra geriausias ir švelniausias savo žmonai”.

Kaip musulmonai žiūri į pagyvenusius žmones, mirtį ir pomirtinį gyvenimą?

Prieglaudos namai seniems žmonėms musulmonų pasaulyje yra beveik nežinomi. Rūpinimosi tėvais šiuo sunkiausiu jų gyvenime periodu našta yra laikoma garbe ir palaiminimu.

Islamo pasaulyje, patarnavimas savo tėvams yra antra pareiga po Dievo garbinimo ir tėvai turi teisę to tikėtis. Yra laikoma niekingu poelgiu išreikšti susierzinimą, kai su senais žmonėmis, be jokios jų kaltės, pasidaro sunku elgtis.

Šv.Korane yra parašyta: “Jūsų Viešpats jums įsakė garbinti tik Jį ir nieko daugiau, tai pat būti gerais savo tėvams. Jei kuris nors iš jų pasens kartu su jumis, nepriekaištaukite ir nebarkite jų, o kalbėkite su jais su priderama pagarba ir gerumu. Elkitės su jais nuolankiai ir sakykite ‘Mano Viešpatie! Pasigailėk jų, nes jie rūpinosi manimi, kai aš buvau mažas.” (Šv.Koranas 17:23-4).

Musulmonai tiki, kad dabartinis gyvenimas yra tik išbandymas ir pasiruošimas kitam egzistavimui. Pagrindinės tikėjimo sąvokos yra: Teismo Diena, Prisikėlimas, Dangus ir Pragaras.

Kai miršta musulmonas, jo kūnas yra nuprausiamas, paprastai šeimos nario, įvyniojamas į švarią, baltą drobulę, ir palaidojamas su paprasta malda, pageidautina, tą pačą dieną. Musulmonai tai laiko viena iš paskutinių paslaugų, kurią jie gali padaryti savo artimiesiems ir galimybe prisiminti savo trumpą egzistavimą ča, žemėje.

Ką Islamas sako apie karą?

Kaip ir krikščonybė, Islamas karą leidžia savigynos, savo religijos gynimo atveju, ar kartu su tais, kurie buvo jėga išstumti iš savo namų. Jis nustato griežtas kovos taisykles, kuriose nurodytas griežtas draudimas kenkti civiliams asmenims, naikinti derlių, medžius ir naminius gyvulius. Musulmonai mano, kad neteisybė pasaulyje triumfuotų, jei geri žmonės nebūtų pasirengę rizikuoti savo gyvybėmis dėl teisingo tikslo.

Šv.Korane yra rašoma ”Vardan Dievo kovokite su tais, kurie kovoja prieš jus, tačau neperženkite ribų. Dievui nepatinka nusižengėliai.” (Šv.Koranas 2:190).

 “Kovokite su jais tol, kol nebus pasiektas persekiojimas, ir kol kova bus dėl Dievo religijos. Bet jei jie pasiduoda, tegul nebelieka priešiškumo, išskyrus tuos, kurie daro bloga”. (Šv.Koranas 2:193).

 “Jei jie siekia taikos, tada ir jūs siekite taikos. Ir pasitikėkite Dievu, nes Jis yra Vienintelis, viską žinantis ir girdintis.” (Šv.Koranas 8:61).

Karas yra paskutinė išeitis ir jis turi vykti pagal griežtas taisykles, kuris yra nustatytos šventojo įsakymo. Dažnai nesuprantamas ir pernelyg dažnai vartojamas terminas džihadas pažodžiui reiškia “kovą” o ne “šventąjį karą”(terminas, kuris nėra niekur minimas Šv.Korane). Džihadas, kaip Islamo sąvoka, gali būti asmeniniame lygyje – vidinė kova su savimi prieš blogį , nekaltumo ir gerovės siekimas socialiniame lygyje, bei karas kovos lauke, jei tai yra būtina.

Kaip Islamas garantuoja žmogaus teises?

Sąžinės laisvė yra nurodyta pačame Šv.Korane: “Religijoje nėra jokios prievartos. Tiesa aiškia išsiskiria iš neteisybės; tie, kurie atmeta blogį ir tiki Dievu, surado stiprų ir patikimą ryšį, kuris niekada nenutrūks. Dievas yra Visagalis ir Visažinis”. (Šv.Koranas 2:256).

Visų musulmonų visuomenės piliečų gyvenimas, garbė ir nuosavybė  yra laikoma šventu dalyku, nesvarbu, ar pats asmuo yra musulmonas, ar ne. Rasizmas ir sekso propagavimas musulmonams yra nesuprantami dalykai, nes Šv.Koranas taip kalba apie žmonių lygybę:

“O žmonės! Mes jus sukūrėme iš vienos sielos, vyrą ir moterį, padarėme jus žmonėmis, gentimis, tam, kad jūs vienas kitą pažintumėte. Iš tiesų, labiausiai pagarbinti Dievo akivaizdoje yra gailestingieji. Dievas yra Visagalis ir Visažinis”. (Šv.Koranas 49:13).