Straipsnį vertė: Gražina Papirtienė
Kiekviena religinė šventė musulmonams turi ypatingą reikšmę, todėl kiekvieno garbinimo proceso pabaigoje Islamas skelbia tam tikrą šventę. Šventė, užbaigianti kasdienines savaitės maldas yra Juma-tul-Mubarak (Penktadienio malda); pasninkavimo mėnesio pabaigoje – pati didžiausia Islamiška šventė - Eid-ul-Fitr; na, o Hadžo į šventajį miestą Meką pabaigoje yra švenčiama Eid-ul-Adhia.
Islamiškų švenčių sąrašas:
Juma-tul-Mubarak (Penktadienio Malda)
Eid-ul-Fitr (Šv.Ramadano pabaigos šventė)
Eid-ul-Adhia (Piligrimų kelionės į Meką – Hadžo pabaiga)
Muharam mėnesio gedulas
Eid Milad-un-Nabi (Pranašo 
gimtadienio šventė)
Shab-i-Miradž (Pranašo paėmimo į Dangų naktis)
Lailat-ul-Kadr (Didybės naktis)
Juma-tul-Mubarak (Penktadienio malda)
Iš visų musulmonų religinių prievolių svarbiausia yra malda (Salat). Ji yra privaloma visiems musulmonams – tiek vyrams, tiek moterims. Šventasis Koranas skelbia:
“Melskis taip, kaip tau yra nurodyta. Tikintiesiems yra įsakyta atlikti ją nustatytu laiku.” (4:104).
Visos privalomos maldos, jeigu yra įmanoma, turi būti atliktos susibūrime. Tačiau Penktadieniais vietoje privalomos Zohor maldos, yra meldžiamasi speciali malda mečetėje ir ji yra vadinama Džuma. Iš visų maldų, nei vieną maldą nėra taip svarbu melstis kartu, kaip Džumą. Tiesą sakant, Džuma yra didžiausia musulmonų šventė.
Vos tik išgirdę šaukimą maldai (azaną) iš minareto, musulmonai turi palikti visus savo žemiškus rūpesčius, susirinkti mečetėje ir melstis taip, kaip tai yra iš jų reikalaujama. Šv.Korane yra rašoma:
O jūs kurie tikite, kai jūs būsite pašaukti penktadienio maldai, skubėkite prisiminti Dievą ir palikite visus reikalus, taip yra geriau jums, jeigu jūs tik žinotumėt. (62:10).
Šventasis Pranašas pasakė:
“Geriausia diena jums yra Penktadienis, taigi jūs turėtumėte tą dieną stropiai melstis ir prašyti palaimos man, nes Jūsų maldos bus atsakytos ir jūsų palaiminimai pasieks mane.” (Sunan Abu Daud)
“Geriausia iš dienų, kuriomis šiame pasaulyje pateka Saulė, yra Penktadienis. Šią dieną buvo sukurtas Adomas, šią dieną jis buvo pakviestas į Sodą ir šią dieną jis buvo iš ten išvarytas. (Muslim)
Rūpindamasis Penktadienio maldos pasiruošimu, šventasis Pranašas pasakė:
“Kiekvieną Penktadienį musulmonas išsimaudo, kruopščiai apsišvarina, naudoja kvepiantį aliejų ar kvepalus. Atsigaivinęs jis eina į mečetę. Ten jis atsisėda, netrukdydamas žmonėms, sėdintiems jam iš kairės ir iš dešinės. Jis meldžiasi nurodytas maldas ir kai pasirodo Imamas, jis klausosi jo tylėdamas. Tegu Dievas atleidžia jo nuodėmes, padarytas tarp šio ir praeito Penktadienio.” (Bukhari)
Abu Hurairah, tegu Alachas būna juo patenkintas, pasakoja, kad dėl Penktadienio Šventasis Pranašas yra taip pasakęs:
“Tą dieną yra vienas trumpas laiko tarpas, per kurį musulmonas, nuolankiai prašydamas Alacho malonės, ją gauna.” Ir Jis savo ranka parodė, jog tas laiko tarpas yra labai trumpas. (Muslim)
Abu Said Khudri, tegu Alachas būna juo patenkintas, pasakoja, kad šventasis Pranašas pasakė:
“Kiekvienam musulmonui Penktadienį yra privaloma maudytis” (Muslim)
Ammar bin Yasir, tegu Alachas būna juo patenkintas, pasakoja, kad jis girdėjo Šventajį Pranašą sakant:
“Žmogaus maldos ilgumas ir jo pamokslo glaustumas priklauso nuo jo proto. Padaryk savo maldą ilgą o pamokslą trumpą” (Muslim).
Eid-ul-Fitr
‘Eid’ yra arabiškas žodis kuris reiškia “dieną, kuri dažnai sugrįžta.”
Eid-ul-Fitr yra švenčiama pirmą Šavalo mėnesio dieną. Šavalo mėnuo prasideda po pasninko mėnesio, (t.y. po Ramadano), todėl jis dar vadinamas pasninko nutraukimo mėnesiu. Pasninkavimo mėnuo Ramadanas yra vienas iš penkių Islamo kertinių stulpų, todėl pasninkas yra traktuojamas kaip praktinis tikėjimo reikalavimas ir kaip atsidavimo aktas.
Nepaisant to, kad Eid yra džiaugsminga šventė, tai jokiu būdu nėra proga pasinerti į lengvabūdiškumą, persivalgyti ir vaikytis malonumų. Pagrindinsi tikslas yra visada siekti visagalio Alacho malonės, šlovinant Jį ir dėkojant Jam už suteiktą galimybę deramai atlikti savo pareigas.
Sadaqat-ul-Fitr arba Fitrana
Esant tokiai palankiai ir šventiškai progai, musulmonams ypatingai primenama apie jų pareigą prieš mažiau pasiturinčią visuomenės dalį. Tam renkama speciali rinkliava vadinama “Sadaqat-ut-Fitr” arba “Fitrana”. Rinkliavą turi sumokėti šeimos galva už visus šeimos narius. Pageidautina šią rinkliavą sumokėti prieš Eid šventę, kad vargšai taipogi galėtų džiaugtis šia švente.
Eid-ul-Adhia
Eid-ul-Adhia yra šventė, švenčiama Dhul Hidžos 10-tą dieną ir pažymi Hadžo ceremonijos (t.y. šventos piligrimų kelionės į Kabą) pabaigą.
Islamas reikalauja, kad kiekvienas musulmonas bent kartą gyvenime atliktų šią kelionę, jei jis gali apsimokėti kelionės išlaidas, nėra niekam skolingas ir nėra kitaip trukdomas atlikti Hadžo. Tie, kurie negali atlikti šventosios kelionės, dalyvauja Eid-ul-Adhia šventėje savo gyvenamoje vietoje.
Eid yra švenčiamas su didelėmis iškilmėmis ir pagarba. Eid-ul-Adhia šventei musulmonai ruošiasi jau prieš keletą dienų. Tie kurie išgali, gyvulius aukojimui perka gerokai prieš Eid dieną. Šie gyvuliai turi būti be psichinių defektų ir pilnai suaugę. Avis, ožka arba ėriukas aukojamas po vieną kiekvienai šeimai, tuo tarpu karvė ar kupranugaris gali būti pasidalijamas tarp septynerių šeimų.
Eid dieną musulmonai susirenka didelėse miestų mečetėse šventinei Eid maldai. Šią Eid maldą, kaip ir Eid-il-Fitr maldą, sudaro du rakatai. Per šią Eid šventę pusryčiai nevalgomi, ir tie kurie atlieka aukojimą, nevalgo nieko tol, kol nepaaukoja gyvulio. Po maldų Imamas sako pamokslą, per kurį paaiškina šventės svarbą, smulkiai paaiškindamas Abraomo, jo žmonos Hadžros ir jų sūnaus Izmaelio siūlomus aukojimo būdus. Grįždami skirtingais keliais ir dainuodami Didžiojo Allaho garbinimo giesmes, musulmonų maldininkai grįžta namo ir skerdžia savo gyvulius. Eid dieną musulmonai garbina Allahą šiais žodžiais:
Allah ho Akbar, Allah ho Akbar
La illaha illa Allah,
wa Allah ho Akbar, Allah ho Akbar
wa Lillah hil Hamd
Vertimas:
Allahas yra Didžiausias, Allahas yra Didžiausias
Nėra nieko, labiau verto garbinti, išskyrus Allahą
Allahas yra Didžiausias, Allahas yra Didžiausias
Visi garbinimai priklauso Allahui
Asmeniui, kuris atlieka aukojimą, yra leidžiama pasiimti tam tikrą dalį paaukoto gyvulio mėsos, o kas lieka, yra padalinama giminėms, draugams, kaimynams ir vargšams. Gyvuliai gali būti aukojami Eid dieną ir dar dvi dienas po to. Milijonai gyvulių yra paskerdžiami šia proga visame pasaulyje. Paskerstų gyvulių odos yra parduodamos, o gautos pajamos atiduodamos labdarai.
Aukojimo filosofija:
Remiantis Islamo mokymu, gyvulių aukojimas atliekamas ne tam, kad išpirkti savo nuodėmes ar pelnyti dievišką palankumą, kaip kad yra daugelyje kitų tautų. Šventasis Koranas tai apibrėžia labai tiksliai:
“Nei jūsų paaukoto gyvulio mėsa nei kraujas nepasiekia Dievo, bet doras tikslas ar intencijos Jį pasiekia”. (22:37)
Kitaip sakant, gyvulių aukojimas yra simbolinis veiksmas, kuriuo musulmonai išreiškia pasiruošimą atiduoti savo pačių gyvybę ir viską, ką jie turi, Visagalio Dievo garbinimui.
Muharam mėnuo
Muharam mėnesį yra paminimas Hazrat Imam Hussain, Šventojo Pranašo anūko nukankinimas. Šis minėjimas prasideda pirmą Muharam dieną ir tęsiasi 10 dienų iki 10-tos Muharam mėnesio dionos. Muharam yra pirmasis Islamo kalendoriaus mėnuo.
Muharam, kelionės metu, Hazrat Imam Hussain, jo šeimos nariai ir jo pasekėjai buvo apsupti to meto musulmonų vadovo Yazid pajėgų,. Per šią apsiaustį jie buvo atskirti nuo maisto ir vandens, ir daugelis iš jų mirė. Incidentas įvyko vietoje, vadinamoje Karbala, Irake, 61metais po Hidžros. Šis ginÄas įvyko dėl musulmonų nesutarimų dėl to, kas taps įpėdiniu po Hazrato Ali, ketvirtojo kalifo mirties.
Kai kurios musulmonų sektos per susirinkimus sako kalbas apie Karbalos įvykius ir apie kankinių gyvenimus. Tačiau Šiitai šią šventę pažymi kitaip. Kai ateina Muharam mėnuo, pirmasis musulmoniškų metų mėnuo, jie apsivelka juodus drabužius, kadangi juoda spalva simbolizuoja gedulą. Šiitų susirinkimai (Majalis) vyksta kasdien pirmas devynias dienas, kur Šia skelbėjai smulkiai pasakoja apie Hazrat Imam Hussain ir jo bendraminčių nukankinimo detales. 10-tą Muharam mėnesio dieną vyksta didžiulės procesijos ir gatvėse eina pasekėjų paradas, nešamos vėliavos, bei Hazrat Imam Hussain ir jo žmonių, kurie žuvo Karbaloje, mauzoliejų modeliai. Jie demonstruoja jų vargus ir kančias, plakdamiesi iki žaizdų savo kūnus aštriomis metalinėmis grandinėmis, peiliais. Tai daroma nukankintųjų kančių pavaizdavimui. Tai yra liūdna proga, ir kiekvienas šioj procesijoj gieda “Ya Hussain”, garsiai ir verksmingai dejuodamas. Taip pat šioj procesijoj visada dalyvauja baltas, gražiai išpuoštas žirgas, simbolizuojantis nebeesantį raitelį po Hazrat Imam Hussain nukankinimo.
Per šias pirmas dešimt Muharam mėnesio dienų Šia bendruomenė pastato laikinus gėrimo postus kur visiem nemokamai dalinamas vanduo ir sultys.
Eid Milad-un-Nabi
“Allahas siunčia savo palaiminimą Pranašui ir Jo angelai visada meldžia palaiminimų Jam. O jūs, tikintieji, taip pat šaukitės Allaho palaiminimų Jam ir siųskite Jam taikos sveikinimus.” (33:57)
Didelė dalis musulmonų netiki mirusiųjų gimimo metinių šventimu, nes tame nėra jokio istorinio įrodymo kad tai darė šventasis Pranašas. Bet tokia pat didelė dalis musulmonų 12-tą Rabi-ul-Awwal islamiško mėnulio kalendoriaus dieną pažymi šventojo Pranašo gimimo metines. Musulmonams ši data pažymi svarbiausią įvykį žmonijos istorijoje, nes šventasis Pranašas Muhamedas pagerbtas kaip vyriausias Pranašas, kuriam buvo perduotas Šv.Koranas.
Tačiau šventimų dydis pagal galimybes apribojamas, kadangi tuo pačiu minimos ir Šventojo Pranašo mirties metinės.
Šia proga yra rengiami vieši susitikimai mečetėse, kur religiniai lyderiai ir mokslininkai skaito pranešimus įvairiais klausimais apie Šventojo Pranašo gyvenimą. Detaliai atpasakojamos istorijos apie Pranašo gimimą, vaikystę, jaunystę ir suaugusio gyvenimą, jo charakterį, mokymus, kančias ir atlaidumą net patiems aršiausiems priešams, Jo narsumą pagrindinės opozicijos akivaizdoje, lyderiavimą mūšiuose, drąsą, išmintį, pamokslavimą ir jo galutinę pergalę žmonių širdyse per Allaho gailestingumą. Jo garbei skiriami sveikinimai ir dainos. Kai kuriose šalyse gatvės, mečetės ir pastatai papuošiami spalvotais kaspinais ir vėliavėlėm ir naktimis gerai apšviečiami. Turtingi musulmonai dosniai aukoja labdarai. Yra rengiamos šventinės vaišės svečiams ir vargšams.
Shab-e-Miradž
Shab-I-Miradž reiškia Pakilimo (įžengimo į Dangų) naktį. Tai palaiminta naktis, kai Šventojo Islamo Pranašo siela buvo paimta į Rojų ir jis užėmė aukštą vietą šalia Visagalio Dievo, kas yra aukščiau žmogiško supratimo. Tai įvyko 27-tą Rajab mėnesio dieną, 2 metus prieš Hidžrą. Kelionė vyko ne fiziniu kūnu, bet buvo aukščiausio lygio vizija. Pakeliui Šventasis Pranašas sutiko Adomą, Abraomą, Mozę, Jėzų ir keletą kitų pranašų. Kilimo tikslas buvo patvirtinti aukštą Islamo Pranašo statusą, poziciją kuria tiki visi musulmonai, kurios yra neįmanoma pasiekti bet kuriam kitam žmogui. Pasakojama, kad netgi Gabrielius, angelas, kuris lydėjo Šventąjį Pranašą, liko vienu laipteliu žemiau, “Aš priverstas sustoti čia. Aš negaliu eiti toliau, bet Tu, o taikos skelbėjau ir pasaulių šeimininko drauge, tęsk savo nuostabųjį kilimą.”
Taip pat pasakojama, kad Šventasis Pranašas tęsė savo kelionę, kol pakilo labai arti Visagalio Dievo sosto ir atsidūrė arčiausiai kaip tik įmanoma prie Jo. Po to, kai jis pilnai atsigėrė iš Dieviškojo dvasinių žinių fontano, jis grįžo žemyn, kad perduotų savo žinias žmonijai.
Per šią kelionę Allahas nurodė Pranašui , jog musulmonams yra privalomos penkios maldos per dieną.
Šventimas:
Pagal populiarų tikėjimą, Miradž arba Dvasinis Kilimas įvyko 27-tą Rajab mėnesio dieną. Šią dieną, kai kuriose musulmoniškose šalyse namai, gatvės ir ypaÄ mečetės, papuošiamos spalvingais kaspinais ir vėliavomis, naktį viskas apšviečiama ryškiomis elektrinėmis šviesomis, žvakėmis ir netgi aliejinėmis lempomis. Kai ateina vakaras, garbintojai susirenka mečetėse ir įsitraukia į Viešpaties garbinimą ir himnų Jo ir Jo ir Šventojo Pranašo garbei giedojimą. Paprastai po Iša maldos didesnėse mečetėse vyksta susirinkimai, kur pranešėjai garbina Šventojo Pranašo dvasinį statusą ir įvairius Jo gyvenimo aspektus. Istorija apie Jo dvasinį kilimą yra detaliai atpasakojama. Po susirinkimo dažniausiai dalinami saldumynai. Pasiturintys musulmonai aukoja labdarai ir dalina maistą vargšams. Labiausiai atsidavę visą naktį praleidžia garbindami dievą.
Laila-tul-Kadr – Didybės naktis
Ši palaiminta naktis taip pat vadinama Galybės naktimi. Tai ypatinga Šv.Ramadano mėnesio naktis, kai pirmą kartą buvo pradėtas skelbti Šventasis Koranas. Šventasis Koranas skelbia:
“Ramadano mėnuo yra mėnuo, kai buvo pradėtas skelbti Šventasis Koranas, Knyga, kuri yra žmonijos vadovas ir įrodo dievybės ir vadovavimo ženklus, kurie atskiria tiesą nuo netiesos…” (2:186)
Pirmosios Šv.Korano eilės, kurios buvo apreikštos Pranašui Muhamedui yra tokios:
“Skaitykite Jūsų Viešpaties, kuris viską sukūrė, vardan. Jis sukūrė žmogų iš kraujo krešulio. Skaitykite, Jūsų Viešpats yra Dosniausias, Tas kuris išmokė rašto žmogų, kuris jo nežinojo” (t.y. kuris buvo beraštis) (96:2.6).
Šventasis Pranašas tuo metu buvo keturiasdešimties metų.
Šventasis Koranas teigia, jog ši Apreiškimo naktis yra vertingesnė, negu tūkstančiai mėnesių. 97-oje suroje rašoma:
“Alacho Maloningojo Gailestingojo vardu. Nėra abejonių, Mes atsiuntėme Šv.Koraną šventosios Laila-tul-Kadr metu.”
Šią naktį Viešpaties įsakymu nusileidžia angelai ir dvasios ir visą naktį iki pat aušros viešpatauja taika.
Šventasis Pranašas paskelbė:
“Ieškokite šios Didybės Nakties tarp kitų dešimties paskutinių Ramadano mėnesio dienų.”
Tiesą sakant, visas Šv.Ramadano mėnuo yra dvasinio tobulėjimo laikotarpis, kai tikintieji atsiduoda savo silpnybių mažinimui, maldoms, Šventojo Korano skaitymui / deklamavimui ir Allaho garbinimui, taip pat labdarai ir geranoriškumui, bet per paskutines dešimt dienų jie stengiasi daugiau atsidėti Visagalio Dievo garbinimui ir gerų poelgių darymui.
Tikintieji renkasi mečetėse daugybei maldų ir praleidžia šias naktis garbindami Allaha, prašydami atleidimo dėl jų trūkumų bei nuodėmių ir ieško Palaimintosios Nakties, kurios metu, kaip yra tikima, Dievas išklauso visas maldas.
Tie, kurie gali skirti visą laiką Allaho garbinimui, dešimt dienų praleidžia mečetėje. Šis garbinimas vadinamas I’tikaf arba Atsiskyrimas. Dieną jie pasninkauja ir garbina Allahą, savanoriškai kartodami maldas ir studijuodami Šventąjį Koraną dieną ir naktį, papildomai prie bendrų maldų, kurios yra skaitomos su kongregacija. Maistas ir kiti gyvybiškai svarbūs dalykai jiems yra tiekiami visą tą laiką, kol jie lieka mečetėje, tų kurie negali pasilikti meęetėje naktį, išskyrus privalomą religinių apeigų laiką.
Pilnai paaukodami savo laiką Alacho garbinimui ir melsdamiesi šios palaimingos nakties metu, jie tikisi gauti dieviškąsias malones ir palaiminimus.
Šventasis Pranašas buvo labai smulkmeniškas šiuo atžvilgiu. Pasakojama, kad kai prasidėdavo paskutinės dešimt Ramadano dienų, jis nemiegodavo visą naktį ir būdavo visiškai pasinėręs į maldas.
Aiša, Šventojo Pranašo žmona, kartą paklausė jo: “Alacho pasiuntiny, pasakyk man, jei aš sužinočiau kurią naktį visos maldos yra išgirstamos, kaip aš turėčiau per ją melstis? Jis atsakė: “Melski: Alache, Tu esi labiausiai Atleidžiantis ir mylintis atleidimą, atleiski man” (Tirmidhi)
