Šeichas Ali El-Tantawi

Iš anglų kalbos vertė: J.S. Azhar

ĮŽANGA Į ISLAMĄ

Apie Islamą aš pirmą kartą sužinojau iš dviejų musulmonių moterų. Jos visiškai neatitiko to musulmonių moterų stereotipo, kurį aš buvau susidaręs. Jos visiškai nebuvo užguitos ar siaurų pažiūrų. Ir tai, kaip jos kalbėjo apie Islamą ir Pranašą, tebūnie Jam taika ir Allah’o palaima (tebus Jam ramybė), palietė mano širdį.

Įsitikinęs, kad Islamas yra teisingas gyvenimo kelias, aš pradėjau vis labiau domėtis šia religija. Daugelis knygų, kurias aš perskaičiau, neturėjo nieko bendro su tuo, kaip aš supratau Islamą, nei su tuo, kaip tos moterys buvo apie šią religiją pasakojusios. Daugelis knygų buvo per daug akademiškos, neatitiko mano vakarietiškos mąstysenos ir neįtikino, kad tai, ko moko Islamas, yra amžina. Atvirkščiai, jos teikė neteisingą informaciją apie Islamą bei musulmonus. 

Viena iš mano musulmonių draugių Nabila Kawaf davė man Šeicho Ali El-Tantawi knygą. Nepaisant vertimo iš arabų kalbos į anglų kalbą, Šeicho El-Tantawi knyga buvo persmelkta išmintimi, humoru, kupina entuziazmo. Pavyzdžiai pateikti su humoru, paaiškina sunkiau suprantamus Islamo principus: žmonių psichologiją, silpnybes, mūsų ryšį su kosmosu ir būtinybę sekti Šariatu tam, kad sustiprintumėm tikėjimą, priklausomybę nuo Dievo ir pasirinktumėm geriausią gyvenimo kelią. Aš perskaičiau šią knygą daugelį kartų ir supratau, kad ji buvo išversta su geriausiais ketinimais, bet dabartinis jos turinys nepilnai atspindi tai, ką norėjo pasakyti autorius. Todėl Nabila pasiūlė, padedant jos pusbroliui Bassam Saab, man pačiam suredaguoti šią knygą. Ir, autoriui leidus, mes ėmėmės darbo. Knygos redagavimas užėmė labai daug laiko, todėl norėčiau padėkoti Bassam ir Nabila už jų kantrybę ir pagalbą. Buvo nelengva dirbti su knyga, kuri jau buvo išversta iš arabų kalbos į anglų kalbą, ir nenutolti nuo autoriaus minčių. Aš stengiausi išversti knygą taip, kad ją būtų lengva skaityti anglų kalba, bet tuo pačiu perduoti humoristišką autoriaus stilių. Kai taip suartėji su knyga, pradedi ir gyventi tuo, ką ta knyga teigia. Aš dėkoju Šeichui El-Tantawi, už tai kad jo knyga paskatino mane apsispręsti pasirinkti Islamą. Aš tikiuosi, kad Dievo valia ši knyga padės ir kitiems suvokti tą universalią tiesą, kurią skelbia Islamas kiekvienai tautai, kiekvieną dieną.

                                                                                 Redaktorė: Sue Lake

Įsivaizduokite, kad jūs vienas keliaujate keliu, kuris netikėtai išsišakoja į dvi dalis. Vienas takelis, einantis iš šio kelio, yra duobėtas ir juo yra sunku eiti. Tuo tarpu kitas takelis yra lygus, nusileidžiantis į lygumą ir juo eiti yra lengva.

Pirmasis takelis yra nelygus, akmenuotas, pilnas dygliuotų krūmų ir tykojančių pavojų. Tačiau šio takelio pradžioje yra užrašas: NORS ŠIUO TAKELIU SUNKU EITI, TAČIAU JIS JUS NUVES Į GALUTINĮ TIKSLĄ. 

Antrasis yra lygiai grįstas, iš abiejų pusių apsodintas vaismedžiais ir gėlėmis bei šalia jo yra daug kavinių ir pasilinksminimo užeigų. Asmuo, pasirinkęs šį kelią, gaus visko, ko tik užsigeis. Tačiau šio takelio pradžioje yra užrašas: TAI-PAVOJINGAS IR PRAŽŪTINGAS KELIAS. JIS VEDA Į BEDUGNĘ IR NEIŠVENGIAMĄ MIRTĮ.

Taigi, kurį kelią jūs pasirinksite?

Dažniausiai žmonės renkasi lengvesnį kelią, nes jis atrodo nereikalaujantis pastangų, malonus ir nesukeliantis skausmo.Jie renkasi šį kelią, kad pabėgtų nuo įsipareigojimų ir atsakomybės. Dievas sutvėrė žmoguje savisaugos instinktą, dėl kurio kiekvienas automatiškai pasirinktų antrąjį - lengvesnįjį kelią.

Tačiau žmogui, atsidūrus kryžkelėje, reikia sustoti ir pamąstyti, pasirinkti kelią. Tai ką gi galiausiai jis pasirinks:ar palyginus trumpą pasitenkinimą, lydimą nenumaldomo skausmo, ar laikiną skausmą, lydimą palaimos ir džiaugsmo? Teisingas sprendimas – pasirinkti pirmąjį kelią.

čŒia pateiktas pavyzdys iliustruoja skirtumą tarp kelio į Rojų ir kelio į Pragarą. Kelias į Pragarą yra pilnas linksmybių ir malonumų: gundantis grožis, materialinės gėrybės ir neribota veiksmų laisvė. Kelias į Rojų tikrai nėra tarsi rožėmis klotas. Norint ten patekti, tenka susidurti su netikėtais sunkumais, kančiomis bei numalšinti kūno aistras. Tačiau, jeigu laikinų gyvenimo malonumų kelias veda į Pragarą, tai pasirinkusieji sunkesnįjį kelią bus apdovanoti amžinu džiaugsmu po mirties. 

Šis pavyzdys gali būti analogiškas studento veiksmams egzamino išvakarėse: jis mielai leistų laiką savo malonumams, tačiau žino, kad turi pasiruošti apklausai. Tik vėliau jis galės naudotis savo darbo ir sėkmės vaisiais. Kitas pavyzdys – tai sergantis žmogus, kuris turi atsisakyti tam tikrų mėgstamų valgių ar veiksmų. Atpildu tam bus sveikata. Dievas ištiesė prieš mus du kelius ir apdovanojo mus gebėjimu pasirinkti, atskirti gėrį nuo blogio.

Padarę ką nors gero, mes jaučiame džiaugsmą, palengvėjimą, nes mūsų sąžinė yra švari. Ir atvirkščiai: padarę ką nors blogo, mes jaučiamės kalti ir nuliūdę.

Toks gebėjimas būdingas ne tik  žmonėms, bet ir gyvūnams. Pavyzdžiui, jei numesite katei gabalėlį mėsos, ji ramiai suės jį jūsų akivaizdoje. Tačiau, jei katė nugriebs gabalėlį mėsos pati, ji kuo greičiau nusineš jį kur nors nuošaliau, kad tas gabalėlis nebūtų atimtas. Iš šio pavyzdžio matome, kad  pirmu atveju katės sąžinė esti švari, nes mėsa jai buvo duota. Antruoju atveju jos reakcija rodo,jog ji instinktyviai jaučia pasielgusi netinkamai. Kitaip tariant, ji skiria gėrį ir blogį, kas leidžiama ir kas uždrausta. Taip pat ir šuo palaižo šeimininkui ranką, kai padaro ką nors gero, tarsi prašydamas atpildo. Tačiau kai nusižengia, elgiasi nedrąsiai, lyg gailėtųsi to, ką padarė ar tikėtųsi bausmės.

Tai yra vieno Šventojo Korano ajato interpretacija. Jame sakoma:

Ar Mes neparodėme jam dviejų kelių (gėrio ir blogio)?    (90:10).

           Dievas paskyrė tam tikrus asmenis, kad jie parodytu žmonėms kelią į Rojų. Tie asmenys – pranašai. Kelias, vedantis į Pragarą, taip pat turi tuos, kurie gundo jį pasirinkti. Tai Dievo priešininkai.

Ulema Islamo teisės žinovai ir mokslininkai seka Pranašo (tebus Jam ramybė) pėdomis. Fatima, būdama mūsų Pranašo Muhamedo duktė, nieko nepaveldėjo iš savo tėvo, o Ulema paveldėjo DAVAH - teisę skleisti Jo skelbiamą religijos tiesą. Tas, kuris su visišku nuoširdumu vykdo šią užduotį, yra nusipelnęs Pranašo (tebus Jam ramybė) palikimo.

Žmogaus prigimčiai yra duotas laisvės troškimas, kurį religija bando pažaboti. Religija stengiasi sutramdyti žmogaus prigimtį, kai pastaroji reikalauja gyvenimo malonumų. Religija tramdo bet kokią pagundą padaryti nuodėmę ar pasielgti nemoraliai.

Žmogaus prigimtis tarsi kupinas vandens indas, stovintis ant kalvos. Lengva tą vandenį išlieti: užtenka tik apversti indą ir vanduo nutekės šlaitu žemyn. Tačiau, norint tą indą pripildyti vandeniu, reikia įrengti siurblį, pumpuojantį vandenį, arba iškasti šulinį, o tas reikalauja nemažai darbo. Kitas pavyzdys, iliustruojantis žmogaus prigimties silpnumą, yra didžiulis akmuo, stovintis kalno viršūnėje. Nuridenti jį žemyn užtenka tik vieno stumtelėjimo, tačiau užridenti jį aukštyn reikia daug pastangų. Taip ir su žmogaus prigimtimi.

Asmuo, tvirtai nesilaikantis religinių reikalavimų, gali pasakoti apie moterį, kuri šoka nuoga, ir taip sugundyti tave eiti kartu pasižiūrėti. Natūralu, kad skleisti blogį visada yra daug lengviau, negu gėrį. Blogį siūlantis žmogus turi visas priemones tave apžavėti: viešai demonstruojamą moters grožį, seksualines viliones ir kt.. 

Tad kaip Islamo propaguotojai kovoja su tuo? Ką jie siūlo šių atrakcijų vieton? Paprasčiausią santūrumą ir susilaikymą.

Pvz.: jeigu jūs pamatytumėte  merginą, kuri nėra apsidengusi šydo, kaip tai Islamo religija reikalauja iš musulmonių, jūsų vaizduotėje kiltų įvairios pagundos, pamačius jos kūno judesius. Pamokslininkas šiuo atveju patars nusisukti nuo to.

Verslininkui, skolinančiam pinigus už labai didelius procentus, arba žmogui, imančiam kyšį, pamokslininkas taipogi patars susilaikyti, motyvuodamas atlygiu, kurį žmogus gaus po mirties. 

Dvasininkai patars visiems tokiems žmonėms, įspėdami juos, kad reikia saugotis laikinų malonumų, kurie jums pasitaiko gyvenimo kelyje, nepasiduoti fiziniams šio pasaulio malonumams, kad pasiekti tai, ko jūs  negalite pamatyti ir pajusti šiuo metu. Jie paragins jus kontroliuoti savo silpnybes ir širdies geismus, nors tai ir atrodys sunkia našta ar užduotimi. Nenustebkite, kad mes vaizduojame religiją kaip sunkią naštą. Išties, Allah’as Aukščiausias Šv. Korane taip rašoma: 

Paklausyk, Mes atskleisime didžią žinią.  (73:5)

Kiekvienas kilnus poelgis žaboja žmogaus sielą. Prisiminkime studentą, kuris ruošiasi egzaminui, nors galėtų linksmai leisti laiką draugijoje. Nėra abejonių, kad jam norisi ne to! Tačiau jis žino, kad atlikęs savo pareigą, bus laisvas. Taip pat yra su žmogumi, kuris keliasi rytmetinei Fadžr maldai. O taip pat ir su tuo, kuris nusprendė eiti į karą, priimdamas atsakomybę, kai jis atsisveikina su savo žmona ir šeima.

Tačiau pasaulyje yra daug daugiau nusidėjėlių, negu dorųjų. Tų, kurie prisimena Dievą ir leidžia Jam vesti juos teisingu keliu, negu tų, kurie pasirenka “lengvesnį kelią”. Štai kodėl aklai prisitaikyti prie minios mums yra taip pavojinga.

Jeigu kreipsite dėmesį į daugumą tų, kurie gyvena žemėje, jie išves jus iš Dievo kelio. (6:116).

Jeigu tai kas reta nebūtų didele vertybe, tai ir deimantai būtų lengvai randami. Štai todėl taip reta drąsių ir išmintingų žmonių.

Jau daugelį šimtmečių pranašai bei išminčiai siūlo mums eiti teisingu keliu. Tuo tarpu kiti bandė mus suklaidinti. Iš tiesų, mes visi savyje turime sugebėjimą pasirinkti savo keli. Mūsų sielose ir širdyse kovoja tai, ko dėka mes tikime pranašų mokymais, ir tai, kas skatina mus daryti blogį.

Jums gali kilti klausimas: “ Koks yra skirtumas tarp proto ir sielos?” Nesakau, kad man pavyks labai aiškiai nubrėžti ribą tarp proto ir sielos, bet vis dėlto pabandysiu atsakyti į šį klausimą pavyzdžiu.

Žmogaus kūnas nuolat kinta: ląstelės, gyvavusios prieš kelis ar keliasdešimt metų, jau nebeegzistuoja. Tačiau žmogaus AŠ išlieka toks pat, jo viltys, troškimai, skausmai ir kančios nuolat keičiasi. Tuomet gali kilti klausimas: “Kuri AŠ dalis lieka nepakitusi?”. Ta nepakitusi dalis - siela. Todėl sekantis klausimas gali būti: “O kas yra siela?”.

Dievas davė žmogui supratimą apie daugelį dalykų, susijusių su žmogaus kūnu: kaip galūnės atlieka įvairias funkcijas, kaip gydyti ligas ir pan. Taip pat Dievas davė suvokimą apie žmogaus dvasines ligas. Jis teigia, kad kai kurie iš mūsų yra labiau linkę daryti blogį,  yra perdaug savikritiški, treti yra savimi labai patenkinti. Dievas davė žmogui galimybę “patirti” netgi mirtį. Tačiau viskas, kas susiję su žmogaus siela, yra žinoma tik Dievui.

Siela nėra veikiama nei laiko, nei erdvės. Pvz.: žmogus užmigo penkiolikai minučių, tačiau per tą laiką jis “ nukeliavo” į Ameriką ar Indiją, gyveno ten daug metų, patyrė neapsakomus džiaugsmus ar liūdesį ir pan. Ir visa tai tik per 15 min. Sielos negali paveikti niekas, netgi liga. Siela egzistavo dar prieš mums gimstant ir toliau egzistuos po mūsų mirties, kai paliks kūną. Kitas pavyzdys, padėsiantis atskirti protą nuo sielos yra šis:  žadinant jus rytinei maldai, viena jūsų dalis sako: “Kodėl nepamiegojus dar truputį?” “Bet malda yra geriau už miegą”- išgirstate antrąjį balsą. “Būtų neblogai dar pamiegoti, nes laiko yra pakankamai”,-vėl teigia pirmasis balsas. Ir taip jumyse kaunasi du vidiniai balsai. Pirmasis sako: “miegok”, o antrasis sako: “kelkis !” Pirmasis yra protas, o antrasis - širdis, arba jūsų vidinis AŠ.

Tokiose situacijose reikalingas apsisprendimas. Ir tik tuo atveju, jeigu mes turime IMAN’ą (tikėjimą), mes galime pasiekti proto pergalę prieš kūną. Tačiau tai nereiškia, kad protas visada gali nugalėti kūno troškimus, ir kad musulmonas niekada neklysta. Islamas yra gailestingumo religija, tikėjimas pagrįstas gyvenimo realybe. Dievas nesutvėrė žmogaus būti angelu, velniu ar kokiu gyvūnu. Angelai buvo sukurti tam, kad klausytų Dievo ir garbintų jį, o velniai tam, kad neklausytų ir nusidėtų. Gyvūnai vadovaujasi ne protu, bet instinktais. Tai reiškia, kad jie neturi paklusti dieviškiems įsakymams ir nėra atsakingi už savo veiksmus. Žmogus nepriklauso jokiai iš šių kategorijų. Tai kas gi mes esame? Kas yra ŽMOGUS? 

Kiekvienas žmogus yra unikalus kūrinys, turintis angeliškąjį, šėtoniškąjį, bei gyvūniškąjį pradus. Angeliškos savybės pasireiškia tuomet, kai žmogus nuoširdžiai garbina Dievą. Tokie žmonės yra tarsi angelai:

“Kurie paklusta Dievui viskame, ką Jis įsako, ir daro tai, ką yra liepiami daryti.”  (66:6)

Tačiau jeigu žmogus rodo panieką Kūrėjui arba tiki  daugiau negu į vieną Dievą, tai jis yra neigiamų jėgų įtakoje. Toks žmogus įpykęs gali elgtis kaip laukinis žvėris. Žmogus, nesugebantis valdyti savo seksualinių instinktų, yra visiškai užvaldomas gyvūniškųjų instinktų (t.y. jis elgiasi kaip gyvulys). Tačiau Dievas davė žmogui galią atskirti gėrį nuo blogio. Ir jeigu stiprios valios dėka žmogui pavyksta atsilaikyti prieš blogį, jis pajus amžinąją palaimą.

Žmogaus prigimtis trokšta laisvės. Religija privalo šią laisvę pažaboti. Be religinių apribojimų mes prarastumėme vertybių kontrolę, o tai būtų labai didelė žala visuomenei. Žmonės taptų pamišėliais, t.y. tokiais, kurie turi visiškai nevaldomą laisvę.

Žmonės yra nuolatos gundomi to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai. Pavyzdžiui: beklausydami šmeižikiško pobūdžio kalbų arba patys apkalbinėdami, žmonės gali jaustis pranašesni už tą, kurio silpnybės yra aptariamos. Žmones gali būti gundomi nedoru būdu užsidirbti pinigų arba būti neištikimu savo partneriui, nusirašinėti ar kitaip sukčiauti egzaminų metu ir t.t. Tačiau, gerai pagalvojus, tokia laisvė nežada nieko gero, nes vėliau reikės atsakyti už savo darbus. Įsivaizduokite, kad jums pasiūlo labai pelningą vienerių metų kontraktą, kurio metu jūs galėsite gyventi kokioje Jūs panorėsite šalyje, turėsite kiek tik norite meilužių ir kitokių malonumų. Tačiau, metams pasibaigus, jūs būsite pakartas. Turbūt iš karto sutiksite, kad už metus trunkantį malonumą būtų neverta aukoti savo gyvybės. Tuo labiau, kad už tai reikės kentėti ir po mirties. Juk kančios nepasibaigs tą pačią akimirką, kai jūs būsite pakartas. Tačiau turbūt nerasime pasaulyje žmogaus, kuris nebūtų nusidėjęs ir džiaugęsis savo nuodėme bent kartą gyvenime. Mažiausia iš nuodėmių yra tingėjimas atsikelti rytmetinei maldai. Atlikti pareigą dažniausiai yra sunku, tačiau koks pasitenkinimas yra juntamas širdyje tą pareigą atlikus! 

Nuodėmės malonumai gali užsimiršti, tačiau bausmė išlieka. Taipogi užsimiršta ir sunkumai, iškylantys atliekant pareigą, tačiau atlygis yra visada su mumis.

Kokios gi pasekmės mūsų laukia už tuos malonumus bei kančias? Giliai savo širdyje mes visuomet atgailaujame ir norime sugrįžti  į Dievo kelią, tačiau tai vis atidėliojame. Štai kad ir aš: visą laiką maniau, kad atgailauti pradėsiu po kelionės į Meką, tačiau nors į Meką vykstu reguliariai, atgailauti dar nepradėjau. Tai nereiškia, kad visą savo gyvenimą aš praleidau nuodėmėje. Tai tik rodo, kad žmogus vis tik trokšta gyventi dorai, tačiau vis atidėlioja tai, galvodamas, kad dar turi daugybę laiko, kol galiausiai numiršta. Aš pats asmeniškai du kartus vos nemiriau ir tai mane privertė gailėtis kiekvienos minutės, kada aš nepaklusau Dievui. Šis atgailos jausmas kankino mane ištisus du mėnesius ir nuo to laiko aš tapau doru žmogumi. Tačiau vėliau vėl pasidaviau gyvenimo malonumams ir užmiršau mirtį.

            Mes visi užmirštame mirtį. Netgi, matydami laidotuvių procesiją, nesusimąstome, kad vieną dieną mirsime. Mums atrodo, kad miršta tik aplinkiniai, tačiau giliai širdyje žinome, kad vieną dieną mirsime ir mes. Kad ir kiek metų žmogus pragyventų, jis vis tiek mirs. Tad kodėl gi mes, tai suvokdami, nesiruošiame mirčiai iš anksto. Juk žmogus, ketinantis keliauti, pradeda ruoštis kelionei jau nuo pat pirmosios dienos, kai kelionė buvo sumanyta. Todėl mirtį pranašaujančio angelo šauksmas ir kvietimas negali būti atidėtas vėlesniam laikui ar visiškai ignoruojamas. Niekas nežino, kada šis angelas atvyks, kaip ir niekas nežino, kokia mirtis yra iš tikrųjų. 

Žmogaus gyvenimas gali būti padalintas į du etapus: pirmas etapas yra embrionas motinos įsčiose. Po to seka gyvenimas šiame pasaulyje, po kurio eina BARZCH etapas (periodas tarp mirties ir prisikėlimo). Galiausiai yra amžinasis gyvenimas. Kiekvieno žmogaus gyvenimo etapas yra glaudžiai susijęs vienas su kitu ir atatinkamai ilgesnis vienas už kitą. Kai kūdikis gyvena motinos įsčiose, jam atrodo, kad tai ir yra visas pasaulis. Jam atrodo, kad, palikus motinos įsčias, jo laukia mirtis. Jeigu motinos įsčiose yra dvynukai, tai, pirmajam palikus įsčias, antrasis, matydamas pranykstančią placentą, galėtų manyti, kad jo brolis mirė. Taip yra ir motinai, kuri laidoja savo sūnų ir užkasa jo kūną į žemę. Žmogaus kūnas tarsi ta placenta, tarsi nešvarūs marškiniai, kuriuos reikia nusimesti, kai jie jau nebereikalingi. Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra tik laikinoji kelionės vieta. Tai tarsi kajutė to asmens, kuris keliauja laivu į JAV. Juk tas žmogus nesivargins remontuoti ir dažyti šios kajutės, žinodamas, kad greitai kelionė pasibaigs.